Vadaktėlių dvaras (Panevėžio Apskritis)     Vadaktėlių dvaras tai unikali Lietuvos vieta. Niekur nepasitaikė tokio dvarų tankio viename žvyrkelyje, kad važiojant nebelikdavo laiko įmesti ketvirtos pavaros, kaip jau reikėdavo stot ir ropštis iš automobilio. Jie taip arti vienas kito, tad ne veltui visi buvo vadinami vienu vardu – Vadaktais. Stebina ne dvarų rūmų artumas vienas nuo kito, bet žemės valdos išsidėstymas. Visi dvarai viena koja beveik stovi Nevėžio upėje. Atrodo tarsi sklypai būtų rėžio pavidalo. Vadaktų dvaras turėjo armenų su mišku apie 400 dešimtinių, o Vadaktėliai disponavo 749 dešimtinėmis, iš jų 351 deš. miško. O dar tarpe šių dvarų įsiterpę Ustronės ir Ūdrų ūkiai, o Vadaktų dvaro šoną spaudžia Leonardava. Ir visa tai įsprausta tarp keturių Nevėžio intakų. Tai vis dar buvęs Liaudos regionas. “Vadaktėliai, kažkada buvęs lenkiškas dvaras šalia Nevėžio užutėkio, apie tai mena tik garbingi antkapiai su Liaudos šlechtų  pavardėmis: Butrymów , Gasztowtów , Domaszewiczów. Dabar ten gyvena jų palikuoniai, bet tai jau sulietuvintos pavardės: Butrimonys , Domaševičiai , Geštautai ir kt. “Nuosekliai vykdoma lituanizacija, pirmiausia reiškia lenkiškų švietimo įstaigų likvidavimą ir draudimą naudotis lenkų kalbą bažnyčioje”. Taip rašo mūsų kaimynai spaudoje, susirūpinę dėl tariamo lenkų lietuvinimo. Jau greičiau akmenys paplentėj kauks, negu sulietuvinsi lenkus. Lietuva niekados to nesiekė. Turiu draugą Kijeve, kuris sakė “Keliu tostą už okupantus lietuvius, kurie išėję nepaliko nė pėdsako”. O jei truputi perlenkiame lazdą, kaip lenkams atrodo, tai darome todėl, kad Lietuva su keliais milijonais gyventojų apsupta iš visų pusių didžiulių slavų valstybių, turinčiu dešimtis milijonų ir mums sunkiau nei lenkams, kurių dabar yra dešimt kartų daugiau nei mūsų, išlaikyti savo savitumą. Bet tenka pripažinti, kad po 1569 m. Liublino unijos pasirašymo visus teisės aktus kopijavom nuo Lenkijos. Kanceliarijoje gudų kalbą pakeitė lenkų. Ir šlechtų gyvenimo stilius pavergė mūsų bajoriją, kuri kūrėsi po Lenkijos herbais ir norėjo būti panaši į juos. Taigi čia nieko baisaus, jei paimi iš žmonijos tai kas progresyvu. Šiuos sprendimus diktavo politiniai įvykiai už Lietuvos kunigaikštystės sienų. Vadaktėliai yra paskutinis iš penkių dvarų grandinėlės išsidėsčiusios palei Nevėžį kelyje 3007. Mediniai dvaro rūmai stulbinamo dydžio 34 x 17 m, aukštis beveik 10 metrų. Iš rūmų paversto daugiabučio, dabar visame name liko tik vienas gyventojas. Vienišas senukas maloniai leido apžiūrėti rūmus, kurie realiai kelia grėsmę būti užverstiems. Didžiausia bėda lubos, kurios laiko velnišką svorį, kurį sudaro šiltinamoji medžiaga: šiaudai maišyti su moliu, ir rodos sienos pavargo nuo tokio naštos. Fasado dekoras originalus, niekur panašaus nesutikau, ypač langų arkų apipavidalinimas. Netoli labai jauki dvibokštė bažnytėlė su mažytėmis kaimo kapinaitėmis, kuriose palaidotas žymiausias šio krašto knygnešys Kazimieras Ūdras, ir jo sesuo knygnešė Augustina Odraitė. Netoliese knygnešių rėmėjų Vidugirių šeimos kapai, o kitame kapinių gale šalia bažnyčios, mano buvusio kaimyno Kaune, Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro J.Urbšio giminių kapai. Čia palaidoti ir Vadaktėlių dvarininkai Kopanskiai.  Daugelis šaltinių teigia, kad bažnytėlę pastatė Peter von Biron 1774 m. – pirmasis Vadaktų žemių naudotojas, bet aš radau XIX a. inventoriaus aktą, kuriame rašoma:   “Bažnyčia katalikų Mažuose Vadaktuose pastatyta iš medžio 1697 metais, 1880 metais dvarininkų Kopanskių restauruota. Krekenavos filialas”.   Kopanskiai pasirūpino, kad 1784 metais dvaro bažnytėlėje vyktų nuolatinės sekmadieninės pamaldos, o nuo 1881 m. paskirtas kunigas iš Krekenavos. 1880 metais Kopanskiai apmirusią koplyčią suremontavo ir padidino, o 1910 m. kun. A. Garnevičius, gavęs lėšų iš Vadaktų dvaro savininko Lietuvos armijos poručiko Juozo Bytauto, pristatė du bokštus. Kaip tik tuo laiku Naujamiestyje buvo pastatyta mūrinė bažnyčia ir iš nugriautos  į Vadaktėlius buvo atgabenti du varpai. Šioje bažnyčioje 1902-1905 m. kunigavo ištremtas iš Kauno Juozas Tumas-Vaižgantas. Toliau tyrinėjant dvaro istoriją lenkų šaltiniuose aptikau, kad dvaras iš Kopanskių perėjo Stanislovui Bžozovskiui, kuris pirmininkavo “Lauda” klubui, kurio veikla buvo tautinis judėjimas tarp lenkų emigrantų Liaudos regione.   Stanislovas Bžozovskis gimė 1869 m. Šlavėnų dvare, Anykščių valsčiuje. Baigė mokyklą Daugpilyje. Sankt Peterburgo universitete baigė chemijos fakultetą. 1896 m. inžinierius- technikas Centriniame Technikos Komitėte Oriolo mieste. Įsigijo nekilnojamą turtą Vadaktuose, vienas iš Kauno “Corporation Lauda” narių.  Po I pasaulinio karo nusipirko Pavermenio dvarą. 1940 m. suimtas NKVD ir dingo be žinios tremtyje Kazachstano stepėse. Trėmimų pasekmės jaučiamos dar ir dabar taip, kad genofondas atsistatys dar negreit po NKVD galvažudžių siautėjimo. 1940 metais nacionalizuojant dvarą, jis priklausė busimai našlei Jadvygai Bžozovskienei, kadangi Stanislovas jau sėdėjo pas stribus . Inventorizuojant-nacionalizuojant dvaro sodybą, užregistruoti penki pastatai. Be rūmų, sandėlio, išlikę trys kumetyno pastatai. Aišku rūmuose įsikūrė kolūkio kontora ar kultūros namai. Geležinė taisyklė: du pešasi trečias laimi. Kol ryškinomės savo nesutarimus su Lenkija dėl Vilniaus krašto, vietoj to, kad susivienyti, atėjo bolševikai ir nukariavo abi nepaklusnias tautas penkiasdešimčiai metų. Iš buvusio parko išlikę pavieniai medžiai, liepų alėja baigianti pranykti jaunuolyne, eglių eilė. Gausiausiai paplitę paprastieji klevai, geltonžiedės karaganos. Dvaro sodyba įrašyta į rajono vietinį nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Tai reiškia, kad dvarą turi išlaikyti ar remontuoti savivaldybė. Neturėkim iliuzijų. Kas dar norit pamatyti dvaro rūmus, skubėkit! Jie turi ne daug laiko.                     INFORMACIJOS ŠALTINIS: www.nakacia.lt