Sirvėtos regioninis parkas     Sirvėtos regioninis parkas įsteigtas 1992 metais, siekiant išsaugoti Švenčionių krašto Dauguvos ir Žeimenos upių moreninės takoskyros kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Regioninio parko plotas – 8754,66 ha. 86% parko ploto yra Švenčionių rajone, Vilniaus apskrityje, o 14% – Ignalinos rajone, Utenos apskrityje. Sirvėtos regioninis parkas išsiskiria raiškiai kalvotu Švenčionių aukštumos reljefu, kuriame išsibarstę kaimai, pavienės sodybos, kaimo tuizmo sodybos, piliakalniai, pilkapiai, alkakalniai, unikalūs medžiai senoliai ir nenuilstantys šaltiniai. Kone kiekviena vietovė yra apipinta legendomis ir padavimais... Švenčionių aukštumoje vingiuojančių upių, upelių ir telkšančių ežerų sistema priklauso Dauguvos ir Nemuno upių baseinams, kurių vandenskyroje iškilusi Čiūlėnų ketera atskiria Miškinio-Ilgio-Šventos-Beržuvio ir Kančiogino-Sirvėto-Sėtikės dubaklonius. Pastarojo ežerus sujungia upelis, vis keičiantis savo vardą – Žeimenėlė, Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta, Birvėta... Šiaurinėje Sirvėtos regioninio parko dalyje yra aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – Nevaišių kalva (289 m). Sirvėtos regioninio parko gamtos objektai – ilgaamžiai, savo forma unikalūs Adamavo ir Stanislavavo ąžuolai, Liepų pavėsinė, Lino verdenės šaltinis – respublikinės reikšmės gamtos paminklas, svarbus tiek gamtiniu, tiek istoriniu-mitologiniu aspektais. Įvairi ir turtinga retomis augalų ir gyvūnų rūšimis regioninio parko gyvoji gamta. Saločio telmologiniame draustinyje gyvena niūriaspalviai auksavabaliai, mažosios suktenės, raudonpilvės kūmutės, pilkosios gervės, didieji baubliai. Ežerą supančiuose jaunuolynuose aptinkami Sirvėtos regioninio parko simboliu tapę kukučiai. Apie Nalšios žemėse gyvenusių žmonių buitį, papročius bei vertybes byloja Aučynų, Rakštelių, Kačėniškės, Stūglių piliakalniai, kurių vardais iki šiol vadinami šalia jų esantys kaimai, senosios šventvietės – Rakštelių ir Garnių alkai, protėvių kapavietės – Šventos ir Juodeliškės pilkapynai. Tarsi praeities aidai, šiame krašte vis dar skamba sutartinės – daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Sirvėtos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Švenčionių aukštumos moreninės takoskyros kraštovaizdį, jos gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.   Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti sudėtingą orografinę struktūrą turinčius dubaklonius - Žeimenėlės - Sirvėtos ir Šventos - Miškinio, pasižyminčius raiškiais šlaitais bei termokarstiniais ežerėliais, miškingą takoskyrinį masyvą centrinėje parko dalyje, sudarantį pietvakarinį Švenčionių aukštumos kylį, Žeimenėlės – Sirvėtos upių sistemą, Ilgio - Vysučio ežerėlių kompleksą bei kalkingą žemapelkę Bėlio, Ilgio, Mergežerio paežerėse; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų etnokultūriniu požiūriu unikalius architektūrinius kaimų kompleksus - Didžiasalį, Aidukus, Aučyną, Kančioginą, Kulniškes, išlaikiusius autentišką planinę struktūrą ir bendrajį architektūrinį vaizdą. Sirvėtos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Sirvėtos regioninio parko direkcija.   Sirvėtos regioninis parkas vertingas tiek gamtiniais, tiek istoriniais kompleksais. Švenčionių aukštumos ketera čia atskiria Nemuno ir Dauguvos baseinus. Regioniniame parke yra 31 ežeras. Gausu legendomis bei mitais apipintų gamtos ir kultūros paveldo vertybių.   Svarbiausios gamtos vertybės: sudėtingos struktūros dubakloniai: Žeimenėlės – Sirvėtos ir Šventos – Miškinio, pasižymintys raiškiais šlaitais bei termokarstiniais ežerėliais, Žeimenėlės – Sirvėtos upių sistema, Ilgio – Vysučio ežerėlių kompleksas bei kalkinga žemapelkė, Bėlio, Ilgio, Mergežerio paežerėse, sudėtinga Bėlio, Setikio, Sirvėtos, Staškinės, Kančiogino pratekamųjų ežerų sistema, raiškus Šventos dubaklonis, Saločio ežeras ir apyežeris su paežerinėmis pelkėmis ir biotopų įvairove.   Gamtos paminklai: Adamavo ąžuolas, 26 liepų pavėsinė (šiuo metu yra 21 liepa), Lino verdenės šaltinis, pasižymintis skaidriu ir skaniu, dėl ištirpusių karbonatų, geležies ir sieros junginių gausos turinčiu gydomųjų savybių vandeniu. Kitos įspūdingos gamtos vertybės – Stanislavavo ąžuolas, Neversčių uosynas, Medišonių liepos, Belionių ąžuolas.   Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Etnokultūriniu požiūriu unikalūs architektūriniai kaimų kompleksai: Didžiasalio, Aidukų, Aučynų, Kulniškės kaimai, Kančiogino miestelis, išlaikę autentišką planinę struktūrą ir bendrajį architektūrinį vaizdą. Saviti Aučynų, Kačėniškės ir Stūglių piliakalniai, Šventos ir Juodeliškės pilkapiai, Švento ir Garnių alkai, Stanislavavo, Šventos, Adamavo ir Gaspariškės dvarvietės.   Galimybės poilsiauti. Poilsiautojams skirtos Beržuvio, Bėlio, Kančiogino, Miškinio paežerės. Stovyklavietės įrengtos prie Miškinio, Belio, Beržuvio, Mergežerio.   Švenčionių aukštumos grožį galima pamatyti nuo Čiulėnų keteros, iškilusios 237,2 m virš jūros lygio.   Sirvėtos regioniniame parke yra 3 km ilgio pažintinis pėsčiųjų takas, prasidedantis Šventos kaime, supažindinantis su Šventos pilkapiais, Aučynų piliakalniu, Aučynų kapinaitėmis, Saločio telmologiniu draustiniu, Ilgio ežeru, Šventos mišku.   Pėsčiomis, dviračiais ir automobiliais galima nukeliauti į pačias vaizdingiausias vietas – prie Aučynų ir Kačieniškės piliakalnių, Garnių alkakalnio, Šventos pilkapių, Lino verdenės bei kitų gamtos vertybių. Trasos pažymėtos Sirvėtos regioninio parko schemoje.   Šaltinis: www.vstt.lt