Pavilnių regioninis parkas     Pavilnių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti erozinių raguvynų bei Vilnios slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.   Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 „Dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Kalnų, Šveicarijos, Iškartų, Barsukynės, Rokantiškių, Markučių bei Tuputiškių erozinius raguvynus su būdingomis augalų bendrijomis, Ribiškių ir Sapieginės erozinių vėduoklių kraštovaizdžio struktūrą, Lyglaukių didžiuosius erozinius atragius, Vilnelės slėnį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Rokantiškių ir Puškorių archeologines, Vilnios slėnio techninės kultūros vertybes bei gynybinių įrenginių liekanas. Pavilnių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Pavilnių regioninio parko direkcija.   Pavilnių regioninis parkas mažiausias Lietuvoje. Išskirtinis šio regioninio parko bruožas – reginiai. Šio regioninio parko kraštovaizdžio vaizdingumą lemia reljefas, pasižymintis labai dideliais santykiniais aukščių skirtumais, siekiančiais iki 100 m, ir žemės paviršiaus formų įvairove. Natūralus ir pusiau natūralus kraštovaizdis sudaro daugiau nei 75 proc. regioninio parko teritorijos. Ypač vertingi eroziniai kalvynai (raguvynai) – giliai į pagrindinius šlaitus įsirėžusios, tankiai juos suskaidžiusios vandens erozijos išgraužtos žemės paviršiaus formos, vietomis sudarančios painius labirintus.   Svarbiausios gamtos vertybės: Įdomiausi eroziniai dariniai: unikalios Ribiškių ir Iškartų didžiosios vėduoklės, didieji Lyglaukių atragiai, Kalnų erozinės vėduoklės ir atragiai, Šveicarijos, Barsukynės, Rokantiškių bei Tuputiškių raguvų sistema, Ancučių ir Pūčkorių raguvynai, Vilnios šlaitai su garsiąja Pūčkorių atodanga, išraiškingi Markučių eroziniai latakai, stačiašlaitė Belmonto plynaukštė. Nepaprastai išraiškingas reljefas Ribiškių erozinio kalvyno, kuris primena didžiulę vėduoklę, reljefas.   Ryškiausia gamtos vertybė – Pūčkorių atodanga geologinis paminklas. Tai aukščiausia ir įspūdingiausia atodanga ne tik Vilnios slėnyje, bet ir Lietuvoje. Atodangos aukštis – daugiau nei 65 m, ilgis – 260 m.   Pavilnių regioniniame parke teka viena vaizdingiausių upių Lietuvoje. Regioniniame parke jos slėnio krantai statūs, vaizdingi, su stačiais skardžiais ir atodangomis. Žemupyje Vilnia srūva kaip kalnų upokšnis, vagoje daug akmenų, rėvų, slenksčių.   Svarbiausios kultūros paveldo vertybės: Pūčkorių piliakalnis (13 – 14 a.) ir jo papėdėje esanti akmens amžiaus stovykla. Rokantiškių piliavietė (pirmoji pilis buvo pastatyta 11 – 12 a.).   Technikos vertybės išsidėsčiusios Vilnios slėnyje: Kučkuriškių popieriaus pramonės kompleksas, Tuputiškių kelio serpantinas, 16 a. Pūčkorių patrankų liejyklos liekanos, vandens malūno ir popieriaus fabriko kompleksas. Kiek žemiau stovėjo senieji Leoniškių palivarko malūnai (minimi du). Parke yra   savitas Sapieginės vandens rinkimo griovių kompleksas, Ancučių ir Antakalnio gynybinių įrenginių liekanos, įrengtos Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.   Muziejai. Markučių dvare esantis A. Puškino muziejus – pirmasis literatūrinis muziejus Vilniuje įkurtas 1948 m. Muziejui priskirtas 18 ha. senųjų ąžuolų parkas su tvenkiniais. Rekomenduojamos visos kaimo turizmo sodybos šalia šio regioninio parko.   Šaltinis: www.vstt.lt