Mitriūnų dvaras Mitriūnų dvaras arba tiksliau viskas kas iš jo liko, iškyla prieš akis kaip motyvas iš Kiplingo apysakų, kai tik įkeli koją į mišku baigianti pavirsti parką. Rūmų liekanos laukia laiko nuosprendžio. O griūvėsius su pasigardžiavimu baigia sužiaumoti žaliasis planetos sanitaras. Nežinau kodėl, bet dar nuo mokyklos laiku iš Maironio kūrybos be poemos apie Trakų pilį į atmintį įsirėžė „Čičinskas“. Ir ypač pirmo stulpelio pirmosios eilutės kuriose, paminėti Mitriūnai: Į Čičinsko puikų dvarą Nuo Mitriūnų ir Lenčių Suvažiavę duoda garą Daug bajorų, daug svečių Mitriūnai pagal seną administracinį teritorijos suraižymą yra pačioje Liaudos regiono širdyje. Liaudos sritis, tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės glaudaus bendradarbiavimo ir suartėjimo padarinys. Čia pagrinde dominavo lenkų bendruomenės su smulkiais bajorais, kurie buvo atleisti nuo baudžiavinės prievolės. Liaudos pavadinimas prigijo nuo Liaudos upės, kuri teka per ši regioną. Maironis užsimena ir apie Liaudos bajoraites: Ant vaškuotų gi grindų Šoka plikos lig blauzdų Liaudos gražios bajoraitės. “Jono Kazimiero karaliavimo laikais Bielevičių giminės patriarchas buvo pulkininkas Herkulis Bielevičius, kuris gyveno ne sename šeimos lizde, kurį tuo metu tvarkė Tomas Bielevičius Raseinių kardininkas, o Mitriunouse. Jam taip pat priklausė dvarai Vadaktuose ir Liubičiuose, kuriuos aplink lyg jūra supo smulkių bajorų žemės. Be Bielevičių buvo dar keletas stambesnių kiemų su priklausiusiais jiems kaimeliais (okolic lenk.), kuriuos valdė Montvilos, Šilingiai, Koryznos.” Taip rašė nuostabus rašytojas, knygos “Kryžiuočiai” autorius, Nobelio premijos laureatas Hendrikas Sinkėvičius, palaidotas Šveicarijoje Vevey, netoli Queen vokalisto Freddy Mercury. Savo trilogijoje “Tvanas”, jis aprašo įvykius, kurie vyksta būtent Liaudos žemėse. Knygoje minimas Mitriūnų kaimas, kuris pūpso “pasienio žemėje”. Negalima teigti visu šimtu procentu, kad Sinkėvičiaus aprašomas Mitriūnų kaimas yra būtent ta pati vieta, kurioje vėliau buvo įkurdintas Mitriūnų dvaras. Bet nėra abejonių, kad knygos personažai dvarininkai Koryznos buvo realus Mitriūnų dvaro savininkai. Tikėtina , kad įvykiai knygoje aprašo tikruosius Mitriūnus. Mitriūnų dvaras nešnekus, o duomenys, kuriuos sugebėjo surinkti istorikai yra gana menki. Seniausi iš jų datuojami XVIII a. Pateikiama informacija, kad Mitriūnų dvaras priklausė Koryznų šeimai. Adolfas Koryzna XIX a. pradžioje pardavė jį Josefui Savickiui, herbas “Lubicz”. Vyresnysis Jozefo sūnus, Ferdinandas, dalyvavo nepavykusiame 1831 m. lapkričio mėnesio sukilime, ir dėl nuolatinio persekiojimo jam teko emigruot. Grįžęs į tėvynę 1863 m. buvo suimtas ir įkalintas Kaune. Mitrūnų dvaras ir kaimas perėjo jaunėliui sūnui Napoleonui Juozapui Savickiui, kuris buvo vedęs Valerija Gruževska. Mitriūnų dvaras savo žinioje turėjo apie tūkstantį dešimtinių žemės tai yra apie 1090 ha. Dvarui priklausė dar šeši palivarkai : Liubičių, Kurgulių, Micūnų, Pociūnų, Padvarių ir Poškaičių. Neturėdamas vyriškos lyties paveldėtojų Josefas Napoleonas turtą padalino tarp dukterų. Mitriūnai atiteko Amelijai, kuri ištekėjo už savo giminaičio Sobieslavo Savickio. Amelija ir Sobieslavas Savickiai turėjo aštuonis vaikus – tris sūnus ir penkias dukteris. Paskutinis Mitriūnų dvaro savininkas buvo vidurinysis sūnus Vaclovas Savickis. Per Lietuvos žemės reformą, dvaro žemes stipriai apkarpė. Nuo priklausiusių tūkstančio dešimtinių iki aštuoniasdešimties hektarų, o 1941 m. V. Savickis, sovietų buvo ištremtas į Sibirą. Apie pirmąjį Koryznų medinį dvaro pastatą dokumentuose duomenų nėra. 1855 m. Napoleonas Jozefas Savickis pagal savo paties sukurtą projektą vietoje medinės lūšnos pastatė mūrinius rūmus, kurių šiandien ir lūšna nebepavadinsi. Rūmai buvo pastatyti ant gana aukštų pamatų ir buvo vieno aukšto; išskyrus centrinę dalį. Jį slėgė griežtas dvišlaitis stogas. Rūmų fasadas turėjo devynis gotikinio stiliaus langus, o namo šonuose jų buvo po penkis. Rūmus labai puošė ganėtinai ryškiai išsišovęs į priekį vidurinėje pastato dalyje arkadinis rizolitas ties mezoninu užsibaigiantis terasa, ant kurios rėmėsi šešios kolonos laikančios langais dekoruotą portiką. Terasą juosė iš ketaus lieta baliustrada. Bendrai rūmai buvo “painiavos” stiliaus. Čia persipina neoklasicizmas ir gotika, matosi, kad pastato išvaizdą koregavo mėgėjiška Napoleono Savickio ranka. Kaip dvaro architektūra, eksterjeras taip ir interjeras neturėjo raiškios stiliaus pakraipos, galbūt todėl, kad viską įtakojo įpėdinio-autoriaus kūrybinis ir profesinis neišmanymas. To įrodymas, neracionalus architektūrinis sprendimas įrengiant pokylių salę, kurią “puošė” dvi kolonos įrengtos tiesiai per vidurį salės, kurios laikė gan dideles patalpos lubas. Dvariškiai darė dancingus dešiniajame rūmų sparne. Iš parterio į salkas, kuriose buvo įrengti keturi miegamieji vedė spiraliniai laiptai, kurie vijosi aplink centrinį kaminą, po kuriuo buvo pavyzdinė rūkykla. Reprezentaciniai kambariai įsikūrę pirmame aukšte, iki I pasaulinio karo, turėjo parketo grindis, puošnius židinius ir kandeliabrinius šviestuvus. Stilingi baldai, veidrodžiai ir paveikslai karo metu buvo visiškai sunaikinti. Mitriūnai buvo gerai žinomi Liaudos ribose kaip vietinių lenkų kalbos centras. Dėka savo vietos žemėlapyje ir labai svetingų šeimininkų Mitriūnai buvo gausiai lankoma vieta ne tik turtingų dvarininkų, bet ir paprastų parapijiečių. Mitriūnuose dažnai vykdavo koncertai, šokių ir mėgėjiško teatro vakarai. Nepaisant struktūrinių trūkumų turinti pobūvių salė rodos traukte traukė svečius ne tik iš kaimyninių dvarų, bet ir iš Kauno, Panevėžio ir Vandžiogalos. Kaip visi didikų dvarai, taip ir Mitriūnų dvaras stovėjo tarp gražių sodų, daug senesnių už save patį. Tarp parko medžių išskirtinę vietą užėmė galingos ir labai senos tuopos ir akacijos. Ir ,aišku, privaloma dvarui liepų alėja, vedanti į rūmus, kurie skendo tarp dekoratyvinių ir kvepiančių krūmų, bei įvairiausių gėlių. Taip buvo. Dabar nei iš tolo neliko viso grožio, išskyrus kelias gotikines langų ir durų arkas. Užbaigsiu A. Baranausku ” Kas jūsų grožei senobinei tiki?