Linkavičių (Slabados) dvaras  (Panevėžio Apskritis)   Kaip bebūtų paradoksalu, tokie dvarai kaip Linkavičių (Slabados) kelia nedviprasmiškas asociacijas, tarsi šeimininkai apleido dvarą besitraukdami nuo artėjančio fronto. Skuboto kraustymosi pėdsakai bei kumečių ištampytas, be šeimininkų likęs rūmų inventorius. Klajonę po dvarą temdė gan įprastas reiškinys, sulaukėję palaidi šunys, vis bandantys suleisti savo nasrus tau į koją ir nesileidžiantis į jokius kompromisus. Taip tik dar priartindami tave prie apleisto dvaro vizijos. Super. Linkavičių (Slabados) dvaras išsibarstęs abipus naujai nutiesto 195 Krekenava – Kėdainiai kelio, kuris padalino vientisą sodybą į dvi dalis. Senasis Krekenavos vieškelis juosė dvarą iš vakarinės jo pusės. Dvarui buvo pasirinkta puiki vieta, labai vaizdingame gamtos prieglobstyje. Rūmai suręsti ant kalvos, tad iš rytinių pastato langų galėjai grožėtis Nevėžio vingiu ir jo slėniu. Dalis ūkinių pastatų stovi visai ant upės kranto, išlikę malūno ir užtvankos griuvėsiai. Linkavičių (Slabados) dvaras glaudžiai susijęs su iškiliomis istorinėmis asmenybėmis, kurios nusipelnė tiek Lietuvai, tiek Lenkijai ir sunku nubrėžti ribą, kuriai tautai jie yra svarbesni. Vaizdas toks, tarsi dvi komandos trauktu virvę, kiekviena į savo pusę: lietuviai į savo, lenkai į savo. Iš tikrųjų, jie yra vienodai svarbūs abiem pusėm, todėl, kad tuo metu mūsų tautas vienijo viena Respublika. Ir jie turi būti laikomi Abiejų Tautų Respublikos veikėjais.   Dvaro pavadinimas greičiausiai siejamas su Linkavos upeliu, kairiuoju Nevėžio intaku. Bent jau peršasi tokia mintis dėl pavadinimų panašumo. Ir nors per patį dvarą teka Lokaušo upelis, o Linkava vingiuoja gan tolokai nuo sodybos, vis tik dvaras turi pastarosios vardą. Gal Linkavos upeliukas buvo tiesiog dvaro žemių riba ir viskas kas buvo į kairę nuo jo link Nevėžio buvo vadinama Linkavičiais. Na, o Slabados vardas, arba tiksliau būdvardis turi tik vieną paaiškinimą. Greičiausiai jis nėra susijęs su Slabados kaimeliu, kuris yra dar toliau nei Linkavos upelis. Labiau tikėtina, kad miesteliui pavadinimas prigijo dvaro dėka. Slabados vardas yra slaviškos kilmės. Iki XIX a. gyvenvietės, kuriose apsigyvendavo nuo baudžiavinės prievolės atleisti valstiečiai, buvo vadinamos (свабода) – laisvė. Jas (okolicas) valdė smulkus bajorai ar dvarininkai. Po baudžiavos panaikinimo visi valstiečiai tapo laisvi, o gyvenviečių būdvardis asimiliavosi į (слабада) – slabada. Linkavičių (Slabados) dvaras priklausė Liaudos regionui, kurio gyventojai buvo atleisti nuo baudžiavinės prievolės ir tai daugiausiai buvo lenkai.   1585 m. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie šias žemes priklaususias Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Dvarui gyvybę įkvėpė žemės valakų reforma. Pirmasis čia išmetęs inkarą, ko gero, buvo Jozafatas Sirutis. Daugiau apie šią giminę imta rašyti XVIII a., konkrečiai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atsargos karininką Simoną Sirutį, kuris buvo vedęs Eufroziniją Korvin-Kosakovskytę. Būdama trisdešimties ji mirė palikdama šešerių metukų dukrą Vandą. Pirma dukra Elvyra gimė ir mirė tais pačiais metais. Simonas vedė antrą kartą Veroniką Kosakovską Bagdonavičiutę ir susilaukė dukters Jozefos. Būtent Jozefa Sirutytė buvo Nobelio premijos laureato Česlovo Milašiaus senelė. Simono Siručio karūnos perlais buvo Sirutiškio ir Aukštosios Panemunės dvaras, kurį jis pavertė reprezentaciniais rūmais. Bet Linkavičių sodyba turėjo gerą prievaizdą ir manau ne ką mažiau storino Siručių piniginę nei kiti dvarai. Simonas per savo politinę karjerą užėmė daug svarbių valstybės postų. Čia reikėtu atskiro puslapio surašyti visas jo pareigas ir nuopelnus. Iš žemaičių bajorų kilęs Simonas Sirutis buvo veikli ir ryžtinga asmenybė, kaip ir pridera žemaičiui. Karjeros pradžioje Simonas buvo Kauno pilies teismo raštininku, vėliau karaliaus Žigimanto Augusto dekretu paskirtas Kauno seniūnu,  LDK kalavijininku ir galiausiai tapo Vitebsko kaštelionu. Čia jo karjera ir sustojo, kadangi 1871-08-20 viešėdamas Bavarijoje žuvo katastrofoje. “Krovininio traukinio sąstatas iš 19 vagonų Fronhofeno stotyje kaktomuša susidūrė su keleiviniu Vienos Kurjeriu. Šioje katastrofoje vienas Rusijos grafas (Simonas Sirutis) ir vienas Vengrijos grafas žuvo vietoje, dar vienas keliautojas nuo patirtų sužalojimų mirė po kelių dienų. Taip pat sužeistas Vengrijos finansų ministras. Kadangi Simonas neturėjo vyriškos lyties paveldėtojo, o dukros buvo netekėjusios, tai pareigas ir turto valdymą perėmė sesers sūnus grafas Juozapas Antanas Prozoras. Juozapas buvo LDK dignitorius (aukštas pareigas einantis pareigūnas)  ir turtingas žemvaldys. Jis buvo Kauno seniūnas, Vitebsko kaštelionas, Vitebsko vaivada. Mirė 1788 m. sulaukęs 65 metų. Padalijus turtus, dvaras atiteko vyriausiam vaivados sūnui LDK kariuomenės kariūnui Karoliui Prozorui, kuris greičiausiai šiuose dvaruose negyveno, jo rezidencija buvo žmonos Liudvikos Šuiskytės Prozorienės dvare dabartinėje Gomelio srityje. Ten jis ir mirė 1841 m. sulaukęs 82 metų. Karolis Prozoras buvo vienas iš 1794 m. sukilimo nukreipto prieš Rusijos įtaką Lietuvoje organizatorių. Tam tikslui jis nusprendė parduoti arba įkeisti savo dvarus. Užstatęs Aukštosios Panemunės dvarą už milijoną zlotų K. Prozoras asmeniškai įteikė generolui Tadui Kosciuškai kaip savo auką Tėvynei. Sukilimą pralaimėjus, Karolis emigravo į Paryžių, kur tęsė savo politinę veiklą nukreipta prieš Prūsiją ir Rusiją, kurios draskė Abiejų Tautų Respubliką į gabalus. 1802 m. jis grįžo į Lietuvą. 1812 m. Karolis paskirtas Napoleono Bonaparto sudarytoje Lietuvos laikinosios vyriausybės finansų komiteto pirmininku. Prancūzams prakišus karą jis vėl emigravo į Prancūziją, po to vėl grižo į Lietuvą. Dėl pinigų poreikio Linkavičių (Slabados) dvaras galiausiai buvo parduotas Zavišoms. Sunku tiksliai pasakyti kelintais metais dvaras atiteko naujiems šeimininkams. Bet yra įrašas, kuris nurodo, kad 1820 m. Linkavičių (Slabados) dvare gimė Pranciškus Adomas Timotiejus Zaviša. Po jo 1921 m. turtą perėmė sūnus Valerijonas. Taigi, šiame ūkyje užaugo mažiausiai trys Zavišų kartos. Atsikrausčius naujiems šeimininkams dvare  pradėjo veikti audinių glūdinimo cechas. Vėliau pradėjo veiklą vienintelė Lietuvoje vario lydkrosnė. O koks tuometinis dvaras galėjo išsiversti be bravoro? Čia buvo pastatyta spirito varykla ir vandens malūnas. Specialiai malūnui buvo iškasta atšaka nuo Nevėžio, šalia liko ir senvagė kuri kartu su kanalu juosia dirbtinai atsiradusią salą. Dvare gyveno trisdešimties žmonių personalas. 1940 m. nušvitus Stalino “saulei”, kaip darbo liaudies eksploatatoriai, Paulina ir Povilas Zavišos buvo ištremti į Sibirą. Dabar Linkavičių dvaro teritorijoje yra išlikę šešiolika pastatų. Linkavičių (Slabados) dvaras apleistas, kai kurių statinių  būklė avarinė. Dvaro rūmai yra dviaukštis kombinuotas pastatas su vėlyvesniu priestatu. Pirmasis pastatas buvo mūrinis, tinkuotas ir balintas, vėliau buvo prilipdytas medinis priestatas, apkaltas pušinėmis lentomis, su kalvio darbo vinimis.           1 - Rūmai 2 - Tarnų namas 3 - Tarnų namas 4 - Svirnas 5 - Gyvenamas namas 6 - Kumetynas 7 - Tvartas 8 - Tvartas 10 - Kalvė 16 - Kumetynas 17 - Ūkinis pastatas 18 - Ūkinis pastatas