Liberiškio dvaras (Panevėžio Apskritis)   Tarybiniais laikais teko daug važinėti po gimtinę. Į tokius pastatus kaip Liberiškio dvaro rūmai nekreipdavau jokio dėmesio, nes jie nestebino nei savo architektūra, nei istorija, kuri deja buvo nepasiekiama, nebent senbuvių pasakojimai nakties sutemoje prie besiplaikstančio laužo apie dvare užkastus lobius, kuriuos stropiai saugo buvusių dvarininkų dvasios. Baugu. Iki Lietuvos nepriklausomybės tai buvo tiesiog kolūkių kontoros, kultūros namai, mokyklos ar bibliotekos. Kas tais laikais galėjo pagalvoti, kad šie mediniai pastatai dažyti pigiais aliejiniais dažais ir apkabinti sovietine simbolika bei nuobodžiais tarybiniais plakatais apie šviesią ateitį, galėjo priklausyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniam elitui, kad čia spręsdavosi Tėvynės likimas lemtingais sukilimų priešaušriais. Čia buvo švietimo, kultūros citadelės, kur vykdavo puošnios puotos, neretai lydimos tikro garso kameriniais koncertais. Dabar jie stovi pavargę nuo savo audringo gyvenimo, visų apleisti ir atrodo tarsi laukia jiems duoto dar vieno šanso pradėti naują gyvenimą. Dvarai nykdavo ir savo klestėjimo laikais. Jie degdavo, juos parduodavo per varžytines, juos griaudavo, rekonstruodavo. Natūrali atranka, kaip ir viskas šiame materialiame pasaulyje. Aš džiaugiuosi, kad dalį beviltiškai nykstančių dvarų man dar teko regėti savo akimis, o ne nuotraukose.   Liberiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1595 m., kai jis priklausė Andriejui Abramavičiui. Kokį vaidmenį pavieto gyvenime vaidino ketvirtąją vietą savo turtine padėtimi užėmęs Andriejus Abramavičius, valdęs didelį Libe­riškio dvarą, kuriame buvo 355 dūmai ir 26 100 auksinų metinių pajamų, pasakyti sunku. Jo ryšiai su LDK didikais bei pavieto politiniu elitu dar narpliojami.   Kai 1762 m. mirė Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, jam buvo šešiasdešimt, ant svieto buvo paleidęs 11 vaikų. Priešpaskutiniam jo sūnui Jeronimui Vincentui Radvilai, tėvo mirties dieną, buvo tik treji. Dvarą Jeronimas paveldėjo iš tėvo, kuris prieš mirtį turėjo daug pareigų, o viena iš jų Trakų vaivadijos kaštelionas, kuriam priklausė Upytės pavietas su Liberiškio dvaru. Vieni iš aukščiausių Trakų vaivadijos pareigūnų XVIII a. buvo Radvilos ir neaišku kokių aplinkybių dėka Liberiškio dvaras nešęs auksinius kiaušinius Abromavičiams po sandorio perėjo Radviloms. Per trumpą savo gyvenimą Jeronimas pasiekė ženklių karjeros aukštumų. LDK didysis pakamarnis, Minsko seniūnas. Vargu ar jis turėjo laiko dvarų pirkimui ar jų priežiūrai. Jeronimas mirė anksti, būdamas vos dvidešimt septynių, tuo metu jo sūnui Dominykui Jeronimui Radvilai buvo viso labo 45 dienos ir jis jau tapo daugelio dvarų ir kunigaikščio titulo paveldėtoju. Mažojo kunigaikščio regentas buvo dėdė Juozapas Mikalojus Radvila. 1804 m. sulaukęs pilnametystės Dominykas tapo Rusijos caro Aleksandro I kambariniu ir įsikūrė fantastinėje Nesvyžiaus pilyje. Dabar ji yra Baltarusijos teritorijoje ir jos rūsiuose yra 72 Radvilų giminės karstų-sarkofagų. Vedęs Teresę Elžbietą Minišek išvyko gyventi į Varšuvą. Čia 1810 m. įstojo į Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę. Keršydamas už tai “car batiuška” konfiskavo Radvilos turtą, esanti Rusijos valdomoje teritorijoje. 1812 m. kunigaikštis su savo formuote įsiliejo į Bonaparto karinę kampanija prieš Maskvą. Išstūmė Rusijos dalinius iš Vilniaus ir patraukė į Maskoliją. Palaužtas rusiškos žiemos Napoleonas pasuko namo pasišildyti, kartu traukėsi ir Dominykas. Tačiau 1813 m. spalį Hanau mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir mirė vienoje iš Prancūzijos ligoninių. Dominykas apdovanotas Baltojo erelio ordinu, Šv. Huberto ir Garbės legiono ordinais. Kunigaikštis Dominykas apleido šį pasaulį kaip ir jo tėvas būdamas 27 m.. Nepalikdamas įpėdinio nutraukė Nesvyžiaus Radvilų linija. Dar 1805 m. išvažiuodamas į Nesvyžiaus pilį, kunigaikštis pardavė dalį savo turto. Liberiškio dvaro pirkėjas buvo Ignotas Karpis.   Dvaras tapo Karpių šeimos nuosavybe iki pat nacionalizacijos dienos. Po ketverių metų, būdamas 29 m. Ignotas Karpis atidavė dušią dievui. Jei tai nutiktu Egipte, visi šauktu, jog tai faraono prakeiksmas. Ir iš tikrųjų, trys paskutiniai dvaro savininkai nesulaukė 30-ties, o ketvirtą nudobė plėšikai. Mistika. Ignotas kilęs iš Lietuvos bajorų Karpių giminės Joniškėlio šakos. Būdamas vos 14 m. Ignotas Karpis jau dalyvavo 1794 m. Tado Kosčiuskos vadovaujamame sukilime nukreiptame prieš Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, bei paaukojo 2000 auksinų LDK kariuomenės apginklavimui. Pats įstojo į sukilėlių raitelių brigadą. Nepasisekus sukilimui jis pasinėrė į mokslus. Studijavo Vilniaus universitete, kuriam dovanojo 66 000 rublių čekį. Baigęs studijas aplankė daug Europos šalių, susipažino su pažangiausiomis idėjomis. Pastatė ligoninę, kuri be išimties priimdavo visus parapijos ligonius. Gydymas ir ligonių išlaikymas buvo nemokamas. Paradoksalu, bet pats buvo silpnos sveikatos. Gydėsi Venecijoje pas profesorių Pesolį už 7 000 dukatų atlygį. Tačiau nepavyko išvengti ankstyvos mirties. Būdamas 29 metų mirė po nesėkmingos operacijos. Jo turtų paveldėtoju tapo pusbrolis Eustachijus Karolis Karpis. Sujungęs Ignoto paliktą turtą su paveldėtu palikimu iš tėvo, Eustachijus tapo vienu turtingiausiu Lietuvos bajoru ir Kauno gubernijos žemvaldžiu. Apjungęs dviejų šeimos linijų valdomas žemes, jis nuolat plėtėsi pirkdamas naujus dvarus. Palyginus su pusbroliu filantropu Ignotu, Eustachijus nebuvo tokio nuožmaus charakterio. Jis nuolat konfliktavo su valstiečiais taip įvesdamas savotišką tradiciją ateinančioms dvaro valdytojų kartoms. Apie 1848 m. Karpių šeimos turtų valdytoju tapo Pranciskus Felicijonas Benediktas Jurgis Karpis, Rusijos imperijos valstybės veikėjas, mecenatas, užsiiminėjantis švietėjiška veikla. Beje, jo motina buvo Paulina Pliaterytė, o Paulinos sesers Onos Viktorijos Pletėrytės antras vyras buvo Stanislovas Pilsudskis. Sekantis iš Karpių valdžiusiu Liberiškio dvarą buvo Mauricijus Juozapas Pranciškus Steponas Petras Karpis. Nors jo žinioje buvo Naujamiesčio ir Liberiškių dvarai, su jiems priklausiusiais palivarkais, jis gyveno nedideliame Skaistakalnio arba Jasnogurkos dvare, kuriame buvo užpultas ir sužeistas plėšikų. 1905 m. gruodžio 20 d. mirė nuo žaizdų. Jo palaikai palaidoti Joniškėlio dvare. Po to eilė atėjo Benediktui Jokūbui Ignacijui Povilui Chrizostomui Petrui Karpiui. Benediktas buvo paskutinis dvarininkas ir paskutinis Karpių giminės atstovas įrašytas šalia Liberiškio dvaro (neskaitant Liberiškių tarybinio ūkio). 1922 m. vykdant žemės reformą, Karpių dvarų žemės buvo išdalintos valstiečiams, bei nepriklausomybės kovų savanoriams. Nacionalizuojant dvarą 1940 m. dvarui priklausė 397,85 ha žemės. Mediniuose rūmuose buvo nemažai meno vertybių, dvaro bibliotekoje buvo daugiau nei 1 tūkstantis tomų knygų. Benediktas mirė 1926 m. palikdamas vienišą našlę Marijoną, su kuria vaikų neturėjo.   Vienas Benedikto Karpio vaikystės draugas Maurycy O’Brien de Lacy rašė: “Gardino bombardavimas prasidėjo rugsėjo pradžioje. Mauricijaus O’Brein de Lacy dvaras buvo vos trys kilometrai nuo pagrindinių kelių ir geležinkelio kurie tapo pagrindiniu vokiečių Liuftvafes taikiniu. Mauricijus liko Gardine ginti miesto, o žmona su dukromis Gabrielė ir Irena patraukė į Lietuvą, kad vėliau Kaune susitiktu su Mauricijumi. Benedikto Karpio vaikystės draugo Mauricijaus šeima pakeliui į Kauną apsistojo Liberiškio dvare pas našlę Marijona. 1941 m. jie kirto Lenkijos sieną bėgdami į Varšuvą nuo sovietų teroro kur išlaukė okupacijos pabaigos”. Prie dvaro rūmų yra apžėlęs kapas su bevardžiu kryžiumi. Gal tai našlės Marijonos kapas. Egyptiečiai sako: žmogus miršta tada kai aplinkiniai nustoja minėti jo vardą. Reikėtu įvardinti kapą, kad nepamirštume savo praeities. Dvaro kūnas sunykęs, bet gali jausti dvaro sielą jei turi vaizduotę.                   1 - Rūmai 2 - Paukštidė 6 - Klėtis 7 - Arklidė 8 - Kluonas 10 - Sandėlys 11 - Elektrinė 13 - Daržinė 14 - Kumetynas 15 - Kumetyno tvartas 16 - Tvartas 17 - Rūsys 18 - Kumetynas 19 - Kumetynas 20 - Tvartas 21 - Karpienės kapas