Kataučiznos dvaras (Marijampolės Apskritis)     Taip jau nutiko, kad Kataučiznos dvaras tapo 200-uoju, jubiliejiniu mano aplankytu dvaru. Tuo momentu keliavau po Suvalkiją. Buvo jau vėlus metas, o iki namų dar buvo likęs geras gabalas kelio. Ką daryti po šimts velnių, sąraše dvarų skaičius “199” nedžiugino. Nuo Kudirkos Naumieščio iki Jurbarko pakeliui visi dvarai jau buvo aplankyti. Ką gi, trasoje liko tik vienas dvaras ir jis visai šalia 138 kelio, tai Kataučiznos. Įvažiavęs į miestelį greitai susipažinau su situacija. Akligatvis. Vadinasi būsiu stebimas smalsių žvilgsnių. Jau ne kartą susidūriau su panašia situacija, kai šalia kelio stovi rudas ženklas kaip nuoroda į lankytiną vietą, o įvažiavus paspoksoti, tuoj apipuola dvaro gyventojai su klausimais “ko čia bastotės”. Įdomu kieno nurodymu statomi šie kelio ženklai. Bet šį kartą viskas praėjo sklandžiai, matyt, buvo vėlu ir lietinga, todėl niekas nepaslinko kišt nosies į lauką, o sėdėjo prie langų įdėmiai stebėdami mano judesius. Mintyse laukiau iš dvaro kažko ypatingo. Vis tik jubiliejinis. Bet toliau bevažiuodamas link namų svarsčiau, juk dvarai didesne dalimi yra įdomus savo istorija. Po Antro pasaulinio karo pastatai buvo negailestingai griaunami arba perstatinėjami, o istorija, nors dokumentai išmėtyti po įvairias dulkėtas lentynas, išliko. Kataučiznos dvaras ne išimtis. Ponų namas dabar daugiau primena ištaigingą malkinę nei dvaro rūmus. Išlikęs senas parkas, prisiglaudęs prie Šešupės, ir keletas ūkinės bei gamybinės paskirties pastatų. Gyvenvietės centre stovi paminklas skirtas 1963 m. sukilimo įvykiams įamžinti. Bent jau taip sako vietiniai gyventojai, nes paminklas apie save nieko nepasako. Jokio užrašo. Nejaugi Kataučiznos bendruomenėje neatsiranda nė vieno žmogaus galinčio pakabinti kokią atmintinę lentelę, užrašytą, kad ir su markeriu. Iš tikro Lietuvoje daug tokių bevardžių mini statinių.   Kataučiznos dvaras priklausė keletai savininkų. Vieni jų, Chrapovickiai, kurie buvo įsikūrę Kėdainių raj., o XVIII a. antroje pusėje ši šeima įkėlė koją į Suvalkijos lygumas ir jau ne vieną dešimtmetį tvarkėsi Suduvoje, Antanavos dvare. Taigi Kataučiznos dvaras galėjo būti  įsigytas Antano Chrapovickio, kaip vestuvinė dovana arba kraitis dukrai Barbarai, kuri buvo ištekinta už lenkų armijos pulkininko Ignacijo Zielinskio is Žaliosios. Zielinskių šeima priklausė dvarininkams, kurie naudojo blankus laiškams su Šerno herbu (h. Swinka).   Dvaro istorija glaudžiai susijus su Žaliosios kapinaitėmis, kur palaidota Barbara Zielinska – dvaro šeimininkė. Ant paminklinės lentos užrašyta,  “Barbara Chrapowicka 1. Zielinska 2. Skapska”. Vadinasi be mergautinės pavardės ji turėjo dar dvi pavardes, o tai reiškia, kad ji buvo ištekėjusi du kartus. Pirmasis jos vyras Ignacijus Zielinskis mirė 1835 m. Varšuvoje, ten ir palaidotas. Tada Barbarai buvo tik keturiasdešimt treji. Tada Barbara ištekėjo už vieno iš Skapskių. Barbaros ir Ignacijaus Zielinskių sūnus Jozefas vedė panelę Jozefa Konig, kuri taip pat kaip ir Jozefas Zielinskis guli Žaliosios kapinėse. Jozefa mirė 36-erių. Jozefas vedė antrą kartą Terese Skapska. Jozefas ir Teresa susilaukė penkių vaikų. Įdomus faktas, kad Barbaros Chrapovickos antroji santuoka paženklinta taip pat Skapskos pavarde. Ar tai atsitiktinumas, ar įsipareigojimas Skapskių šeimai. Tai tik prielaidos pasikarsčius po genealoginius medžius ir tai kas liko Žaliosios kapinėse. Laidojimo vietoje aiškiai trūksta kryžių, ji atrodo kaip masinė kapavietė.   Dar viena mįslė: paskutinis palaidotas Zielinskių šeimos kapavietėje generolas – leitenantas Bronislovas Skomskis, tai tikras istorinis kalambūras. B. Skomskis gimė Klampučių dvare 1864 m.. Lietuvos valstybės atkūrimo priešaušryje 1920 m., dar būdamas pulkininku B.Skomskis sutiko vadovauti Lietuvos kavalerijai, bet dėl viso pikto pasiteiravo generolo S.Žukausko: „Ar tamsta žinai, kad esu lenkas?” Nepriklausomybės kovų karvedys S.Žukauskas ramiausiai atsakė: „Nieko tokio. Aš – taip pat.” Abu karininkai kalbėjosi lenkiškai, bet kovėsi už Lietuvos laisvę. 1933 m. B. Skomskis visiškai išėjo į atsargą, o po to ir į dimisiją. Iki pat mirties jis dienas leido Šūklių dvare. Antroji Jozefo Zielinskio žmona Tereza Skapska buvo Bronislovo  giminaitė. Greičiausiai Bronislovas savo lenkišką pavarde Skapski į Skomskis sulietuvino dėl skambesio, o gal nenorėjo kompromituoti savo šeimos. Arba tai įvelta slavų raštininko klaida krikštijant bažnyčioje. Kaip ten bebūtų jis ilsisi savo šeimos ratelyje Žaliosios kapinaitėse.         INFORMACIJOS ŠALTINIS: www.nakacia.lt INFORMACIJOS ŠALTINIS: www.nakacia.lt INFORMACIJOS ŠALTINIS: www.nakacia.lt