Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas     Rezervato įsteigimas Kamanų valstybinis rezervatas įsteigtas didžiausiai ir vertingiausiai Šiaurės Lietuvos molingųjų lygumų pelkinei ir mišrių miškų ekosistemai su jai būdinga ir reta augalija bei gyvūnija išsaugoti.   Rezervato paskirtis Išsaugoti Kamanų pelkę - didžiausią Šiaurės Lietuvoje pelkinį kompleksą su vidaus sausmėmis (salomis ir pusiasaliais), klampynių supamomis pelkių akimis ir ežerokšniais bei pelkę supantį Didmiškio mišką Ventos vidurupio žemumoje, taip pat būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją.   Fizinės geografinės ypatybės Kamanų rezervatas - tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Rezervatas apima Kamanų pelkę (2434 ha) ir apypelkio miškus.   Paskutiniam ledynui traukiantis ledyno plaštaka tirpo daugybe atskirų etapų ir paliko koncentriškas pakraštinių moreninių darinių virtines. Vėliau gūbrius aplygino prieledyniniai baseinai. Tarpugūbriniuose pažemėjimuose užsimezgusios žemapelkės pamažu formavosi į aukštapelkę, peraugo gūbrius ir susiliejo į vientisą pelkinį masyvą. Buvusius gūbrius dabar žymi salos ir pusiasaliai. Vidutinis durpių klodo storis pelkėje 3,8 m, didžiausias - 7,2 m. Įdomiausi dariniai aukštapelkėje yra pelkių akys ir ežerokšniai, supami sunkiai įžengiamų klampynių. Dvylikoje Kamanų klampynių telkšo daugiau kaip 120 ežerokšnių. Šiaurinėje pelkės dalyje yra tik vienas didesnis Kamanų ežeras (6,6 ha).   Kamanų pelkė susidariusi Ventos ir jos intako Vadaksties vandenskyroje. iš pietų pelkę drenuoja Pragalvis kartu su mažais dešiniaisiais Ventos intakais. iš vakarų - Ašva su Purvu. iš rytų duoklę ima Agluonos intakai. Dar XIX a. pelkės pakraščių vandeniui nuleisti buvo iškasti grioviai, kurių tinklas vis tankėjo. XX amžiaus pradžioje iškasti kanalai iki pat Kamanų ežero, tada jis stipriai nuseko. Septintą, aštuntą praeito amžiaus dešimtmetį buvo atnaujinti senieji bei iškasta daug naujų, mišką sausinančių kanalų. Jų bendras ilgis yra virš 12 km. Paskutiniuoju metu itin susirūpinta melioracinių kanalų įtaka ir siekiant atstatyti gruntinio vandens lygį, jie kai kur patvenkti.   Biologinė įvairovė Kamanų rezervato aukštapelkės didžiausius plotus užima kupstuoti gailiniai pušynai su neaukštomis pušimis, gailių, viržių, tekšių sąžalynais. Plynėse samanų dangą formuoja kiminai. Čia retame krūmokšnių ir žolių arde vyrauja spanguolės, viržiai, švyliai. Pelkę supa miškai, kuriuos sudaro įvairūs spygliuočių ir lapuočių, bet dažniausiai mišrūs medynai. Įdomios aukštapelkių praplaišų būdingiausios bendrijos - baltieji saidrynai (Sphagno tenelli-Rhynchosporetum albae), kuriose vyraujantys žoliniai augalai yra baltosios saidros Rhynchospora alba ir ilgalapės saulašarės (Drosera anglina). Aukštapelkėje aptinkamos ir retos mažalapės saulašarės (Drosera intermedia), tarpinio tipo pelkėse – sparčiai nykstančios pelkinės lanksvos (Hammarbya paludosa), pievutėse – šalmuotosios gegužraibės (Orchis militaris) ir kt.   Vabzdžių pasaulį rezervate atstovauja tokios retos drugių rūšys kaip: globaliai saugomas didysis auksinukas (Lycaene dispar), juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne), machaonas (Papilio machaon).   Didelė ir spalvinga Kamanose sutinkamų paukšių rūšių įvairovė. Migracijų metu čia apsistoja būriai pilkųjų žąsų (Anser anser), gervių (Grus grus). Veisimosi metu aukštapelkėje galima išvysti retuosius dirvinius sėjikus (Pluvialis apricaria), kuriems Kamanos liko viena iš nedaugelio perimviečių šalyje. Taip pat rezervate gana gausūs tetervinai (Lyrurus tetrix), griežlės (Crex crex).   Miškuose peri juodieji gandrai (Ciconia nigra), ereliai rėksniai (Aquila pamarina), vapsvaėdžiai (Pernis apivorus).   Puikų prieglobstį rezervate randa ir daugelis žinduolių. Taurieji elniai (Cervus elaphus) ir briedžiai (Alces alces) yra vieni iš būdingiausių Kamanų gyventojų. Čia taip pat veisiasi kitur Lietuvoje retai beaptinkami baltieji kiškiai (Lepus timinus), pastoviai gyvena 1-2 vilkų (Canis lupus) šeimos, sutinkamos lūšys (Lynx lynx).   Šaltinis: www.vstt.lt