Gražutės regioninis parkas   Gražutės regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti ežeringo, miškingo Šventosios upės aukštupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.   Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtiniu požiūriu Šventosios aukštupio ežeryną su Dūkšto, Luodžio, Švento ežerais, Antalieptės jūros vandens saugykla, vertingas Gražutės miško biocenozes; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – Salako urbanistinį kompleksą bei parko piliakalnius ir pilkapius. Gražutės regioninio parko direkcija   Gražutės regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Gražutės regioninio parko direkcija.   Gražutės regioninis parkas priskiriamas miškingų ežeringų regioninių parkų grupei. Jame saugomas miškingas ežeringas Šventosios aukštupio kraštovaizdis. Net 16 km tęsiasi reto gražumo, sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintis vandens telkinys – Antalieptės marios su daugybe salų, pusiasalių ir įlankų. Šventosios vandeniu užpildytame duburyje susilieję net 26 ežerai. Regioniniame parke prasideda Šventoji – gražiausia Rytų Aukštaitijos upė. Čia gausu stambių lėkštų iki 20 m aukščio kalvų. Regioninis parkas labai miškingas. Didžiausią plotą užima Gražutės giria, senovėje buvęs stambus miško masyvas.   Svarbiausios gamtos vertybės. Antalieptės marios, uniklus benuotakinis Švento ežeras – savitas hidroklimatinis barometras. Jame stebimi didžiausi vandens horizonto svyravimai. Ne mažiau vaizdingi ir kiti – Luodžio, Samavo, Asavo, Šiurpio, Veprio, Ligajos, Ažukalnio, Zalvo ežerai, ypatingu nuolydžiu pasižymintis Šavašos upelis.   Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Salako urbanistinis kompleksas – buvęs Lietuvos valdovų medžioklės centras – su įspūdinga Švč. Mergelės Marijos bažnyčia iš tašytų akmenų. Antalieptės miestelyje Šventosios slėnyje yra 18 a. karmelitų vienuolių statyta bažnyčia ir vienuolynas, pokario laikotarpio inžinerinės technikos pavyzdys – derivacinė Antalieptės hidroelektrinė, netoliese prie Šavašos upelio – iki 17 a. egzistavusios pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu.   Regioniniame parke yra 9 piliakalniai. Ypač įspūdingi Šventosios upės piliakalniai, buvusios Sėlių genties gyvenvietės: Verslavos piliakalnis, kurį saugo pelkėti Šventosios krantai, Zokorių piliakalnis. Gilią praeitį mini 1-2 tūkst. prieš m.e. datuojamas Sokiškių piliakalnis Senajame Dūkšte. 18-19 a. kultūros židinys – senojo Dūkšto dvaro kompleksas, kuriame viešėdavęs poetas A. Mickevičius. Šalia senosios kapinaitės, kuriose ilsisi įžymaus pomologo, Rojaus įkūrėjo A. Hrebnickio, Vilniaus universiteto dailės profesoriaus J. Rustemo palaikai.   Muziejai. Tiltiškių vandens malūne veikia vienintelis Lietuvoje Energetikos muziejus, Salako mieste – „Jūrų muziejus“.   Galimybės poilsiauti. Lankytojams įrengtos stovyklavietės prie Asavo ežero Zarasų rajone ir prie Skaidrio ežero Ignalinos rajone. Kiekvienoje jų, vienu metu gali stovyklauti iki 8-10 šeimų ar nedidelių grupių. Trumpam įsikurti galima prie Samanio ežero, Luodžio ežero. Privačios įmonės suteikia galimybę ilsėtis prie Luodžio ežero ir Bikėnų valtinėje, kur Šventoji įteka į Antalieptės marias. Jūsų laukia kaimo turizmo sodybų šeimininkai, keletas svečių namų, kuriuose galima rengti ir seminarus.   Plaukiant Šventąja (246 km), viena ilgiausių upių, tekančių tik Lietuvoje, galima susipažinti ne tik su Gražutės, bet ir kaimynystėje esančiais Sartų ir Anykščių regioniniais parkais. Gražutės regioniniame parke kelionė Šventąja prasideda nuo Dūkšto arba Luodžio ežerų. Smagu paplaukioti Antalieptės mariomis, Luodžio, Samavo ir Dūkšto ežerais. Juos pamėgo ir buriuotojai. Valtis ir baidares galima išsinuomoti Bikėnų valtinėje. Degučių kraštovaizdžio draustinyje prie Samanio ežero 2,5 km pažintinis pėsčiųjų takas veda per vaizdingą senąjį šilą, aukštapelkę ir retųjų orchidėjinių augalų buveinę – žemapelkę, padavimais ir legendomis apsuptą Samanio piliakalnį. Netoli Antalieptės miestelio Šavašos kraštovaizdžio draustinyje 1,5 km pažintiniame pėsčiųjų take lankytojai galės pasidžiaugti kalnų tipo upe Šavaša, suprasti jos grožio paslaptis, aplankyti pagonių šventyklos liekaną – Lūžų akmenį.   Autoturizmo trasa: Zarasai – Salakas – Kiemionys – Baibiai – Antalieptė – Baltriškės - Degučiai – Zarasai (110 km).   Lankytojų mėgstamas Kiemionių kaime esantis aukštas šlaitas, nuo kurio atsiveria įlankomis ir pusiasaliais išraizgytas Antalieptės marių vaizdas.   Apie 70 mažų ir didelių ežerų nuo seno garsėjančių žuvų gausumu ir įvairove. Beveik visuose regioninio parko ežeruose galima žvejoti vasaros ir žiemos sezonais, įsigijus leidimus Zarasų arba Ignalinos žvejų draugijose.   Vaizdingas, kalvotas, ežeringas ir miškingas Gražutės regioninio parko kraštovaizdis labai patrauklus ir žiemą.   Šaltinis: www.vstt.lt