Baltosios vokės dvaras   Šiandien aprašysiu dar vieną vietą, kuri, nors ir ne nauja, dėmesio vistiek nusipelno. Baltosios Vokės dvaras, dar žinomas kaip Vaidotų – kone vienintelis Vilniaus rajono dvaras, kuriame dar liko ne vien plikos sienos, bet ir interjero dekoracijos, detalės ir gipso dirbiniai.   Baltoji Vokė istorikams žinoma nuo seno, dėl pro čia ėjusio Vilniaus – Gardino vieškelio. Tada ji tebuvo nedideliu kaimeliu, turėjusiu tik smuklę ir 10 gyventojų. Gyventojų skaičius pradėjo augti po 1813 metų Vaidotuose pastatytos, pradžioje, koplyčios, vėliau – mūrinės Šv. Povilo atsivertimo bažnyčios. Tada šią teritoriją dar kartą atrado Tiškevičiai, XIX a. viduryje čia pasistatydinę iškilius dvaro rūmus, savo stiliumi panašius į garsiuosius Lazienskių rūmus Varšuvoje. Statybos darbus atliko žinomas italų architektas L. Marconi. Dvaro teritorija buvo aptverta tvora, su gotikiniais vartais ir sutvarkyta, tvenkiniuose – įrengta pirmoji Lietuvoje sijų ir upėtakių veisykla.   Dvaro vidus buvo gausiai puoštas. Pagrindinė salė buvo inkrustuota medžiu, imituojančiu anglišką gotiką. Prieangyje svečius pasitikdavo žvakės, didelėse sidabrinėse žvakidėse ir didžiulis veidrodis, paauksuotu rėmu. Antrame aukšte buvo prabangiai įrengta erdvi salė, su sienomis, puoštais gobelenais ir portretais. Itališki minkšti baldai stovėjo ant mozaikinio parketo, vietomis uždengto rytietiškais kilimais.   Atėjus sovietams, dvaras buvo nacionalizuotas ir perduotas Vilniaus tarybiniam ūkiui – technikumui, vienam iš nedaugelių, dėsčiusių lenkų kalba. Sunku pasakyti, kada tiksliau jis iš ten pasitraukė, tačiau 1990 dvaras jau buvo apleistas, tik viename dvaro kampe dar veikė vietinė parduotuvė. Nuo to laiko čia lankosi benamiai, vandalai ir kitas vietinis jaunimėlis. Jokių planų jį atstatyti, artimiausiu metu, nėra.             ŠALTINIS: www.pamirsta.lt