Rudaminos dvaras   “Rudamina nuostabi – senas kunigaikščių Masalskių dvaras, nuostabus parkas, sodas pilnas vaismedžių ir vaiskrūmių, visur kur pažvelgsi žydi gėlės, atrodo kaip tikras rojus”. Taip 1936 metais knygoje “Prisiminimai apie Stanislovą Vitkevičių” rašė žmona Marija Vitkevičienė. Šių prisiminimų autorė grįžta į  Rudaminos dvarą, kur 1869-1873 metais gyveno visa Vitkevičių šeima.  Elvyra Vitkevičiene- Šemetaite ir devyni jos vaikai. Vienas iš jų Stanislovas – puikius dailininkas, rašytojas ir architektas. Elvyra Šemetaitė gimė Diktariškių dvare, kurį pastatė ir valdė Šiaulių pavieto bajorų maršalka Tadas Šemeta. Laikotarpyje, apie kurį rašo Elvyra, Rudaminos dvaras priklausė jos tetai Teresei Suchorževskai – Turčinavičiūtei, generolo Tado Suchorževskio našlei. Generolas po lapkričio sukilimo kartu su sukilėliais internuotas Rytų Prūsijoje, mirė tremtyje 1852 m. Paryžiuje. Teresė Rudaminos dvarą testamentu užrašė Elvyrai Vitkevičieniai, deja statinys jau buvo praskolintas ir jo laukė varžytinės. Tuomet sudarytas smulkus Rudaminos dvaro aprašymas, kuriame išvardyta 16 dvaro pastatų ir 14 iš molio drėbtų trobų kumečiams gyventi. Prie dvaro buvęs sodas užėmė apie 8 margus (1 margas = 0,71 ha) žemės. Minimi ir penki ten buvę tvenkiniai. Dvaro pastatas, kuriame keturis metus gyveno Vitkevičių šeima, turėjo vienuolika kambarių, masyvias tinkuotas ir dekoruotas sienas, fasadą puošė keturių kolonų laikomas portikas, stogas keturšlaitis. Rūmų kambariai buvo erdvus kruopščiai įrengti Empire stiliumi. Kambarių sienas puošė Antano Smuglevičiaus, Pranciškaus brolio freskos. Valgomajame stūksojo didingas židinys. Rūmus juosė beveik septynių hektarų parkas su trimis tvenkiniais. Parką raižė į skirtingas puses nutiesti parko takai, kurie rangėsi tarp medžių alėjų. Be vietinių ąžuolų, klevų, kaštonų, pušų, eglių ir maumedžių čia buvo gana egzotiškų Lietuvai medžių, pavyzdžiui riešutų ar šilkmedžių.   1873 m. dvaras perėjo Jonui Vitkevičiui, kuris vedęs Oną Lopačinskaię, 1881 m. Rudaminos dvare susilaukė sūnaus Jono Kosto Vitkevičiaus, veliau garsaus architekto šiuolaikinių architektūros koncepcijų Art Deco stiliaus ir ankstyvojo modernizmo stiliaus kūrėjo. Vitkevičiai, kaip ir generolas Suchorževskis, Rudaminos dvare buvo tik svečiai trumpame istorijoje epizode. Dvaro istorijos pradžia datuojama XVI a., kai turto valdytojai buvo Skorulskiai. Kaimo istorija siekia dar senesnius laikus. Aleksandras Polujanskas 1859 m. veikale “Mokslinių tyrimų kelionė po Augustavo provinciją” rašo,  “pirmas naujakurys-kaimietis buvo vardu Rudominas,  kurio vardu buvo pavadintas ir kaimas, nors Skorulskiai vėliau perkrikštijo jį Urdomin”. Vietos legenda pasakoja savo versiją, kad jau maždaug apie 1240 metus, kunigaikštis Ringaudas, mitinis Mindaugo tėvas pastatė čia pilį, o Mindaugas įkūrė Rudaminoje savo kunigaikštystės sostinę ir joje buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi 1251 m. Bet tai tik legendos. Dokumentai byloja, kad 1576 m. Rudaminą iš Skorulskių nupirko Teodoras Atanazas Masalskis ir jis arba jo vyriausias sūnus Grigalius, kuris buvo vedęs Mariną Račkaitę  Rudaminoje pastatė mūrinius rūmus. Taip pat Grigalius ir Marina Masalskiai 1592 m. finansavo Rudaminos bažnyčios statybą, kuri stovėjo  kaime,  netoliese  dvaro. Grigalius Masalskis arba vienas iš jo sūnų (Lukas ar Aleksandras) XVII amžiaus pradžioje pardavė Rudaminos dvarą Mikalojui Turčinavičiui.   Dvaro rūmai yra palyginus geros būklės, neskaitant, kad jie išgyveno du Pasaulinius karus, per kurios buvo apiplėštas bei visai sunyko vidaus interjeras. Užėjus sovietams, dvaras buvo nacionalizuotas ir tapo kolūkio nuosavybe bei gavo “garbingą” komunisto Andriėjaus Ždanovo vardą. Atgavus nepriklausomybę ir panaikinus kolūkį, apleisto rūmų pastato būklė sparčiai blogėjo. Laimei, dvaras rado turtingą žmogų, kuris nusipirko dvarą ir nusprendė atkurti jo pradinę išvaizdą. Tai dr. Ramūnas Valiokas,  Vilniaus Fizikos ir technologijos centro darbuotojas. 2007 m. pajudėjo restauravimo darbai iš mirties taško, bet dvarui dar toli iki to dvaro, kurį nutapė Stanislovas Vitkevičius. Duok dieve jam kantrybės. Vaikščiodamas po dvarą sutikau vietinį gyventoją, kuris davė man žodinį leidimą pasižvalgyti po dvarą. Taip pat nušvietė mane apie jų atliktus tyrinėjimo darbus. Atidengti nuostabios tapybos fragmentai ant fasado. Nieko panašaus nesu matęs Lietuvos dvarų puošyboje. Jei taip buvo išpuoštos laukinės sienos, kas dėjosi viduje? Nuostabu!     SITUACINIS PLANAS   INFORMACIJOS ŠALTINIS: www.nakacia.lt